KOKIOS YRA GALIMYBĖS NUTRAUKTI PASIRAŠYTĄ SUTARTĮ?

Šių dienų pasaulyje žmonės pastoviai sudaro įvairias sutartis: tiek perkant, parduodant įvairius daiktus, tiek užsisakant paslaugas ir t.t. Todėl gali kilti pagrįstas klausimas, ar įmanoma nutraukti jau pasirašytą sutartį. Tam, kad atsakyti į šį klausimą, verta analizuoti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra aiškinama, kad Civilinių santykių subjektai yra varžomi ne tik tiesiogiai įstatyme įtvirtintų elgesio laisvės apribojimų, bet ir teisės principų. Kiekviena sutarties šalis, būdama sutartinių santykių dalyvė, privalo elgtis sąžiningai (Civilinio kodekso 6.158 straipsnis). Sutarties vykdymo principai, įtvirtinti Civilinio kodekso 6.200 straipsnyje, įpareigoja sutarties šalis vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai, bendradarbiauti ir kooperuotis, vykdyti sutartį kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40/2014).

Taip pat teismų praktikoje aiškinama, kad sutarties nutraukimas yra kraštutinė priemonė, kuriai taikyti nepakanka vien formalaus pagrindo. Sutarties išsaugojimo principas įpareigoja šalis siekti išsaugoti sutartį, jeigu tai tik yra įmanoma. Viešasis interesas užtikrinti civilinių santykių stabilumą ir teisėtų lūkesčių apsaugą riboja sutarties šalies vienašalę iniciatyvą nutraukti sutartį, todėl nutraukiant sutartį turi būti atsižvelgiama ir į sutartį pažeidusios šalies interesus, taip užtikrinant šalių teisėtų interesų pusiausvyrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2014). Kaip matyti, prioritetas yra teikiamas sutarties išsaugojimui, tačiau išeitis yra. Norint nutraukti sutartį, turi būti konstatuotas pakankamas teisinis ir faktinis pagrindas.

Įstatymo leidėjas suteikia galimybę vienašališkai (nesikreipiant į teismą) nutraukti sutartį esant šiems pagrindams: pirma, esant esminiam sutarties pažeidimui, kuris nustatomas atsižvelgiant į Civilinio kodekso 6.217 straipsnio 2 dalies nurodytas aplinkybes; antra, jei sutarties pažeidimas pasireiškia termino praleidimu ir sutarties įvykdymas nepraranda prasmės po termino praleidimo (t. y. jeigu sutarties įvykdymo termino praleidimas yra esminis sutarties pažeidimas), nukentėjusi šalis gali nutraukti sutartį, prieš tai nustačiusi papildomą protingą terminą neįvykdytai sutarčiai įvykdyti (Civilinio kodekso 6.209 straipsnis, 6.217 straipsnio 3 dalis); trečia, Civilinio kodekso 6.217 straipsnio 5 dalis leidžia sutarties šalims vienašališkai nutraukti sutartį joje numatytais atvejais, t. y. aptarus sutartyje konkrečius jos nutraukimo pagrindus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-89/2014). Civilinio kodekso 6.217 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinti šie pagrindai, į kuriuos atsižvelgiama, siekiant nustatyti sutarties pažeidimas yra esminis:

• ar nukentėjusi šalis iš esmės negauna to, ko tikėjosi iš sutarties, išskyrus atvejus, kai kita šalis nenumatė ir negalėjo protingai numatyti tokio rezultato;
• ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminės reikšmės;
• ar prievolė neįvykdyta tyčia, ar dėl didelio neatsargumo;
• ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiajai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje;
• ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta.

Vertinant Civilinio kodekso 6.217 straipsnio 2 dalyje nurodytus kriterijus, į kuriuos turi būti atsižvelgiama nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, darytina išvada, kad kuo didesnis atotrūkis tarp sutarties neįvykdymo ir pažadėto vykdymo, tuo didesnė tikimybė, kad sutarties nevykdymas esant ginčui bus pripažintas esminiu. Pavyzdžiui, Civilinio kodekso 6.217 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyta, kad, nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, atsižvelgiama į tai, ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminės reikšmės. Kiekvienu ginčo atveju sutarties pažeidimą pripažįstant esminiu, turi būti įvertinta, ar nukentėjusios šalies asmeniniai interesai dėl tokio pažeidimo buvo iš esmės suvaržyti, nes esminį sutarties pažeidimą nulemia tai, ar nukentėjusi šalis negavo didžiąja dalimi to, ką pagal sutartį per visą jos terminą pagrįstai tikėjosi gauti, taip pat ar nukentėjusios šalies teisėti, pagrįsti lūkesčiai dėl numatytų sutarties vykdymo rezultatų lieka neįgyvendinti vien dėl sutartį pažeidusio kontrahento veiksmų, ar ir dėl kitų priežasčių. Svarbu atsižvelgti ir į sutarties vykdymo tarp šalių susiklosčiusią praktiką, taip pat į sutartį pažeidusios šalies vaidmenį, t. y. nustatytina, ar sutartis netinkamai įvykdyta sąmoningai to siekiant (tyčia), ar dėl aplaidumo (didelio neatsargumo). Nukentėjusi šalis negali remtis Civilinio kodekso 6.217 straipsnio 2 dalies ir sutartyje numatytais vienašalio nutraukimo pagrindais kaip pretekstu vienašališkai nutraukti sutartį. Nutraukimo pagrindai turi būti realūs, jų tikrumas įrodytas, ir jie turėtų reikšti, kad sutarties tolesnis galiojimas sukeltų nukentėjusiai šaliai sutarties sudarymo metu nenumatytus turtinio ar asmeninio pobūdžio didelius praradimus. Vien tik formalus sutarties esminių nuostatų pažeidimas, jeigu neatsiranda neigiamų pasekmių (žalos) nukentėjusiai šaliai, paprastai leidžia daryti išvadą, kad esminio sutarties pažeidimo nebuvo, o nukentėjusios šalies rėmimasis tokia aplinkybe vienašališkai nutraukiant sutartį reiškia bandymą įrodyti tariamą ar apsimestinį sutarties nutraukimo pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-89/2014).

Esant pagal Civilinio kodekso 6.217 straipsnį pagrindui nutraukti sutartį, turi būti laikomasi atitinkamos procedūros. Remiantis Civilinio kodekso 6.218 straipsniu nukentėjusi šalis gali sutartį nutraukti vienašališkai, nesikreipdama į teismą, tačiau apie sutarties nutraukimą privaloma iš anksto pranešti kitai šaliai per sutartyje nurodytą nustatytą terminą, o jeigu toks terminas nenurodytas – prieš trisdešimt dienų. Šiuo atveju, geriausias būdas būtų kitai sutarties šaliai išsiųsti raštišką pranešimą apie ketinimą nutraukti sutartį dėl pažeidimo. Tuo atveju, kai sutartį iš esmės pažeidusi šalis iki sutarties nutraukimo buvo pasiūliusi ją įvykdyti, tačiau šis pasiūlymas buvo pareikštas pavėluotai arba dėl kitų priežasčių neatitinka sutarties reikalavimų, nukentėjusi šalis praranda teisę vienašališkai nutraukti sutartį, jeigu ji per protingą terminą nepraneša kitai šaliai apie sutarties nutraukimą po to, kai ji sužinojo ar turėjo sužinoti apie pasiūlymą įvykdyti sutartį, arba toks pasiūlymas neatitinka tinkamo sutarties įvykdymo.

Nutraukus sutartį, abi jos šalys yra atleidžiamos nuo sutarties vykdymo. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad sutarties nutraukimas nepanaikina galimybės reikalauti atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl sutarties neįvykdymo bei netesybas.