Civilinio kodekso 3.60 straipsnyje yra įtvirtinta galimybė nutraukti santuoką dėl kito sutuoktinio kaltės. Sutuoktinis gali būti pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. Taip pat preziumuojama, kad santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės, jeigu jis yra nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą arba yra neištikimas, arba žiauriai elgėsi su kitu sutuoktiniu, šeimos nariais, arba paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpina. Civilinio kodekso 3.61 straipsnyje nustatyta, kad sutuoktinis, kuriam pareikštas ieškinys dėl santuokos nutraukimo, gali prieštarauti dėl savo kaltės ir nurodyti faktų, patvirtinančių, kad santuoka iširo dėl ieškovo kaltės. Tuo tarpu, teismas atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, gali pripažinti, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Jeigu pripažįstama, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, atsiranda tų pačių padarinių, kaip ir nutraukus santuoką bendru sutikimu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje aiškinama, kad įstatyme sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo apibrėžiama kaip sutuoktinių pareigų pažeidimas iš esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. v. J. B., bylos Nr. 3K-3-2/2011; kt.). Sutuoktinio pareigos nustatytos Civilinio kodekso 3.26–3.30, 3.35–3.36, 3.85, 3.92, 3.10 straipsniuose. Tai – lojalumo, tarpusavio pagalbos ir moralinės bei turtinės paramos, visapusiško rūpinimosi vaikais ir visa šeima bei kitos įstatyme nustatytos pareigos. Lojalumo pareiga reiškia, kad sutuoktinis visada tiek šeimoje, tiek už jos ribų turi veikti kito sutuoktinio, visos šeimos interesais, negali supriešinti savo asmeninių ir kito sutuoktinio ar šeimos interesų. Abipusės pagarbos pareiga reiškia, kad sutuoktiniai turi paisyti vienas kito nuomonės, būti vienas kitam  ištikimi, visus šeimos gyvenimo klausimus spręsti abipusiu susitarimu. Moralinė ir turtinė parama reiškia, kad sutuoktiniai privalo rūpintis vienas kitu tiek materialiąja, tiek fizine ir psichologine prasmėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. K. v. R. K., bylos Nr. 3K-3-254/2010; kt.).

Vienas iš atvejų, kai preziumuojama sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo, yra jo neištikimybė. Civilinio kodekso 3.27 straipsnio 1 dalyje įvardytos esminės sutuoktinių tarpusavio pareigos – pirmiausia jie privalo būti vienas kitam lojalūs ir vienas kitą gerbti. Neištikimybė, kaip viena iš santuokos dėl kito sutuoktinio kaltės nutraukimo priežasčių, reiškia ne tik lojalumo pareigos pažeidimą, bet ir faktą, kad nebėra galimybių atkurti santuokinių ryšių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-399/2013). Taigi, norint įrodyti, kad sutuoktinis buvo neištikimas reikia pateikti įrodymų, o šis turi neištikimybės faktą paneigti. Nustatant, kad sutuoktinis paliko šeimą, negalima apsiriboti faktu, jog sutuoktinis fiziškai nebūna kartu su kitu sutuoktiniu ir (ar) kitais šeimos nariais vienoje patalpoje. Šiai aplinkybei nustatyti būtina įvertinti objektyviųjų ir subjektyviųjų kriterijų visetą: sutuoktinių tarpusavio psichologinius santykius, šių santykių įtaką ir galimus padarinius kitiems šeimos nariams, ypač vaikams, sutuoktinio valios dėl gyvenimo (ar negyvenimo) šeimoje savanoriškumą, patalpos, į kurią persikelia, atitiktį būstui keliamiems reikalavimams, kokiomis sąlygomis kitoje patalpoje išvykęs sutuoktinis naudojasi ir kt.

Kai norima nustatyti, kad santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės, o būtent, dėl žiauraus elgesio su sutuoktiniu ar kitais šeimos nariais, pagrįstais įrodymais yra policijos iškvietimai, rašyti pareiškimai policijoje bei liudytojų parodymai. Tuo tarpu nustatant kitos sąlygos – visiško nesirūpinimo šeima daugiau kaip vienerius metus – egzistavimą, svarbu įvertinti šeimą palikusio sutuoktinio objektyvias galimybes rūpintis šeima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. Ž. v. D. Ž., bylos Nr. 3K-3-222/2009). Kitai šaliai teigiant ir įrodinėjant, kad santuoka iš tikrųjų iširo ne dėl priežasčių, su kuriomis įstatymas sieja santuokos iširimo kaltės prezumpciją, teismas, nustatydamas, kokios priežastys lėmė santuokos iširimą, turi kompleksiškai įvertinti ir kitas aplinkybes: sutuoktinių tarpusavio santykius iki faktinio santuokos nutraukimo, kiekvieno iš sutuoktinių elgesį santuokos išsaugojimo atžvilgiu pablogėjus tarpusavio santykiams ir kitas reikšmingas objektyvias ir subjektyvias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. B. v. J. B., bylos Nr. 3K-3-2/2011). Taigi teismas turi vertinti abiejų sutuoktinių kaltės dėl santuokos iširimo įrodytumą.

Svarbu tai, kad sutuoktinis, pareiškęs ieškinį dėl santuokos nutraukimo pagal Civilinio kodekso 3.60 straipsnį (ieškovas), privalo įrodyti, kad kitas sutuoktinis iš esmės pažeidžia savo kaip sutuoktinio pareigas. Siekiant proporcingai paskirstyti šalių įrodinėjimo pareigas, nurodyto straipsnio 3 dalyje nustatyta šios taisyklės išimtis, išvardijant atvejus, kai atsakovo sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo preziumuojama. Tačiau ir šioje normoje nustatytais atvejais ieškovui tenka pareiga įrodyti faktą, su kuriuo siejama kitos šalies kaltės prezumpcija. Be to, ši prezumpcija yra nuginčijama, kitas sutuoktinis gali ją paneigti  įrodęs, kad santuoka iširo dėl kitų priežasčių. Minėta, kad kitas sutuoktinis gali nurodyti faktų, patvirtinančių kito sutuoktinio kaltę dėl santuokos iširimo. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog, teismui nustatant, kokios priežastys lėmė santuokos iširimą, turi būti atsižvelgta į sutuoktinių tarpusavio santykius iki faktinio santuokos iširimo, kiekvieno iš sutuoktinių elgesį dėl santuokos išsaugojimo tarpusavio santykių pablogėjimo metu ir kitas reikšmingas objektyvias ir subjektyvias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. K. v. R. K., bylos Nr. 3K-3-254/2010; kt).  Apart santuokinių pareigų pažeidimo įrodinėjimo pareigos, yra svarbu ir sutuoktinio pareigos pažeidimo pobūdis. Jis turi būti esminis, t. y. žymus, turintis didelės reikšmės sutuoktinių tarpusavio santykiams ir įtakos jų tolesnei eigai. Santuokinių ryšių puoselėjimas ir išsaugojimas yra abiejų sutuoktinių pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 28 d.  nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2008).

Viską apibendrinant, galima teigti, kad norint santuoką nutraukti dėl kito sutuoktinio kaltės, turi būti pateikti tam tikri įrodymai, pagrindžiantys kaltės buvimą. Kaip bebūtų, tačiau teismai dažniausiai yra linkę pripažinti, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės.