Visiškos materialinės atsakomybės sutartis

Visų pirma būtina aptarti, kas iš viso yra laikoma materialine atsakomybe. Tiek Darbo kodekse, tiek teismų praktikoje nurodyta, kad materialinė atsakomybė pagal darbo teisę yra savarankiška atsakomybės rūšis, kurios tikslas yra atlyginti turtinę žalą, susijusią su darbo pareigų vykdymu, padarytą kitam darbo teisinio santykio subjektui. Bendriausia prasme materialinė atsakomybė atsiranda dėl teisės pažeidimo, kurio vienas darbo santykio subjektas padaro žalą kitam subjektui, neatlikdamas savo darbo pareigų arba netinkamai jas atlikdamas.

Darbo kodekse yra nustatytos dvi darbuotojų materialinės atsakomybės rūšys: ribota ir visiška materialinė atsakomybė. Ribota darbuotojų materialinė atsakomybė pasireiškia tuo, kad pagal ją darbuotojas privalo atlyginti visą padarytą žalą, bet ne daugiau kaip trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio, t. y. šiuo atveju maksimalus darbuotojų materialinės atsakomybės dydis siejamas su konkretaus darbuotojo gaunamo darbo užmokesčio tam tikra suma (Darbo kodekso 254 straipsnis). Tačiau Darbo kodekse nustatyta ir tai, kad tam tikrais įstatyme nustatytais atvejais darbuotojai privalo atlyginti visą žalą, neribojant jos dydžio.

Vienas tokių įstatyme nustatytų atvejų yra tada, jei žala padaryta darbuotojo, su kuriuo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis (Darbo kodekso 255 straipsnio 3 punktas). Visiškos materialinės atsakomybės sutarties sudarymo su darbuotoju siekis yra užtikrinti darbdavio galimos patirti materialinės žalos atlyginimą, taigi šia sutartimi iš esmės yra ginami darbdavio interesai.

Įstatyme nustatyta, kad visiškos materialinės atsakomybės sutartis gali būti sudaryta ne su bet kuriais darbuotojais, bet tik su tais, kurių darbas tiesiogiai susijęs su materialinių vertybių išsaugojimu. Materialinių vertybių apsaugos požymių turinčiais darbais įstatymas įvardija jų saugojimą, priėmimą, išdavimą, pardavimą, pirkimą ir gabenimą. Be to, visiškos materialinės atsakomybės sutartis gali būti sudaroma ir dėl priemonių, perduotų darbuotojui naudotis darbe (Darbo kodekso 256 straipsnio 1 dalis). Konkrečių darbų ir pareigų sąrašas, nustatantis, su kuriais darbuotojais gali būti sudaroma visiškos materialinės atsakomybės sutartis, nurodomas kolektyvinėje sutartyje. Visiškos materialinės atsakomybės sutartis gali būti sudaroma tik raštu. Šios sutarties egzempliorius turi būti įteikiamas abiem sutartį pasirašiusioms šalims, t. y. ir darbdaviui, ir darbuotojui. Pagal savo pobūdį visiškos materialinės atsakomybės sutartis yra tęstinė (ne vienkartinė), t. y. galioja visą darbuotojo darbovietėje dirbamą laiką. Be to, tai dvišalė sutartis, nes pagal ją šalys (darbdavys ir darbuotojas) turi tam tikras teises ir pareigas. Šioje sutartyje turi būti tiksliai nustatyta, už kokias materialines vertybes darbuotojas prisiima visišką materialinę atsakomybę jų sužalojimo, praradimo ar kitokio nuvertėjimo (dėl darbuotojo kaltės) atvejais. Taigi, viena būtinųjų visiško materialinės atsakomybės sutarties sudarymo sąlygų yra atitinkamų materialinių vertybių perdavimas darbuotojui, prisiimančiam atsakomybę už jų apsaugą, kuri, kaip jau minėta, pasireiškė darbuotojui dirbant darbą, susijusį su materialinių vertybių saugojimu, priėmimu, išdavimu, pardavimu, pirkimu ir gabenimu. Visiškos materialinės atsakomybės sutartyje paprastai nereikia konkrečiai išvardyti materialinių vertybių, juolab kad esant materialinių vertybių judėjimui, aptariamoje sutartyje praktiškai užfiksuoti to gali būti net neįmanoma. Taigi, atitinkamais atvejais konkrečioje sutartyje darbuotojo įsipareigojimas darbdaviui visiškai materialiai atsakyti gali būti išreikštas apibendrintai, svarbu, kad iš sutarties teksto darbuotojas aiškiai suprastų, už ką jis yra materialiai atsakingas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Mitnija“ v. V. J., bylos Nr. 3K-3-595/2012).

Pažymėtina ir tai, kad jeigu materialinės vertybės įvardijamos visiškos materialinės atsakomybės sutartyje, tai suponuoja darbdaviui pareigą atlikti darbuotojui patikimų materialinių vertybių perdavimą. Esant dvišalei sutarčiai, joje turi būti nustatyta ir tai, kokius įsipareigojimus prisiima darbdavys, užtikrindamas sąlygas, kad žalos neatsirastų, o tai visų pirma reiškia tinkamų darbo sąlygų, kurioms esant būtų galima apsaugoti darbuotojui patikėtas ir perduotas materialines vertybes, sudarymą.

Visiškos materialinės atsakomybės sutartis gali būti sudaroma ne tik su atskiru darbuotoju, bet ir su darbuotojų grupe. Tačiau tokia sutartis gali būti sudaroma tik tokiais atvejais, jeigu dėl kartu dirbamo darbo neįmanoma atriboti atskirų darbuotojų atsakomybės (Darbo kodekso 256 straipsnio 2 dalis). Tam, kad būtų galima sudaryti visiškos materialinės atsakomybės sutartį su darbuotojų grupe, turi egzistuoti Darbo kodekso 256 straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos: 1) darbuotojai darbą turi dirbti kartu; 2) neįmanoma atriboti atskirų darbuotojų atsakomybės, t. y. nėra galimybės sudaryti su darbuotojais individualios visiškos materialinės atsakomybės sutarties. Be to, visiškos materialinės atsakomybės sutarčiai su darbuotoju grupe sudaryti privalomas ir Darbo kodekso 256 straipsnio 1 dalyje nustatytos sąlygos: 1) darbuotojų darbas turi būti tiesiogiai susijęs su materialinių vertybių išsaugojimu, t. y. saugojimu, priėmimu, išdavimu, pardavimu, pirkimu, gabenimu ir dėl priemonių, perduotų darbuotojui naudotis darbe; 2) materialinės vertybės darbuotojams turi būti perduodamos; 3) sutartis sudaroma raštu; 4) sutartyje nustatomos šalies (darbdavio ir darbuotojų) teisės ir įsipareigojimai.

Grupės darbuotojų visiškos materialinės atsakomybės sutartį pasirašo abi šalys – darbdavys ar jo atstovas ir darbuotojai – visi grupės nariai, o šios sutarties egzempliorius įteikiamas tiek darbdaviui, tiek kiekvienam darbuotojui grupės nariui, nes sutartis nustato darbuotojui griežtas pareigas ir atsakomybę, todėl svarbu, kad darbuotojas turėtų šios sutarties egzempliorių ir tiksliai žinotų savo pareigų turinį ir ribas. Visiškos materialinės atsakomybės sutarties sudarymo su darbuotoju grupe atveju kiekvieno sutartį pasirašiusio darbuotojo atsakomybė už padarytą žalą išlieka dalinė. Kiekvieno jų dalis atlyginant žalą nustatoma proporcingai jų dirbtam laikui, per kurį susidarė žala, jei sutartyje nenustatyta kitaip.

Pagrindinis darbuotojo materialinės atsakomybės tikslas – atlyginti darbdaviui padarytus nuostolius. Materialinei atsakomybei taikyti turi būti nustatytos tokios sąlygos: 1) padaryta žala; 2) žala padaryta neteisėta veika (veiksmais, neveikimu); 3) yra priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo; 4) yra pažeidėjo kaltė; 5) pažeidėjas ir nukentėjusi šalis teisės pažeidimo metu buvo susiję darbo teisiniais santykiais; 6) žalos atsiradimas susijęs su darbo veikla. Materialinė atsakomybė atsiranda tik tada, kai yra visos Darbo kodekso 246 straipsnyje nurodytos pažeidėjo materialinės atsakomybės sąlygos. Nustačius nurodytas materialinės atsakomybės sąlygas, ši atsakomybė darbuotojui taikoma nepriklausomai nuo to, ar už veiksmus (neveikimą), dėl kurių padaryta žala, darbuotojui buvo taikyta drausminė, administracinė arba baudžiamoji atsakomybė, nes, minėta, materialinė atsakomybė pagal darbo teisę yra savarankiška turtinės atsakomybės rūšis.

Pin It on Pinterest

Share This