Civilinio kodekso 2.10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad fizinis asmuo, kuris dėl psichinės ligos arba silpnaprotystės negali suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, gali būti teismo tvarka pripažintas neveiksniu. Neveiksniam asmeniui yra nustatoma globa. Taigi neveiksnumo pripažinimo pagrindas yra asmens psichinės ligos arba silpnaprotystė. Nepakanka vien to, kad asmuo sirgtų tokia liga ar būtų silpnaprotis, dar būtinas kitas elementas – kad dėl tokios ligos asmuo negalėtų suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti. Norint pripažinti asmenį neveiksniu, reikia paduoti pareiškimą teismui to fizinio asmens, kurį siekiama pripažinti neveiksniu, gyvenamosios vietos apylinkės teismui.

Civilinio proceso kodekso 465 straipsnyje nustatyta, kad pareiškime dėl fizinio asmens pripažinimo neveiksniu, be bendrųjų reikalavimų, keliamų procesinių dokumentų turiniui ir formai, turi būti išdėstytos aplinkybės, rodančios fizinio asmens psichikos sutrikimą, dėl kurio tas asmuo negali suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, taip pat turi būti pateikta gydytojo pažyma bei kiti įrodymai apie asmens psichinę būseną. Teisėjas gali skirti teismo psichiatrinę ekspertizę tik tada, kai yra duomenų apie fizinio asmens psichikos sutrikimą. Taigi, pagal įstatymą net teismo teisė skirti teismo psichiatrinę ekspertizę yra saistoma atitinkamų reikalavimų, nustatytų Civilinio proceso kodekso 465 straipsnyje. Svarbu tai, kad sprendžiant žmogaus veiksnumo apribojimo klausimą, kyla pavojus pažeisti fundamentalias asmens teises, todėl tokio proceso inicijavimui turi egzistuoti svarūs argumentai, o jo metu turi būti kreipiamas ypatingas dėmesys tinkamai asmens, tariamai stokojančio veiksnumo, teisių apsaugai, privalo būti užtikrinamas teisingas bylos nagrinėjimas pagal Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnį.

Minėta, kad pagal Civilinio proceso kodekso nuostatas asmens psichinei būsenai nustatyti būtina teismo psichiatrijos eksperto išvada. Tačiau gali susidaryti situacija, kai teismo psichiatras, sprendžiantis ar asmuo yra neveiksnus, negali išduoti išvados, ar toks asmuo dėl savo psichinės ligos ar silpnaprotystės negali suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti. Šiuo atveju būtinai turi būti taikoma įstatymo konkrečiai nurodyta privaloma įrodinėjimo priemonė, tačiau tai nedraudžia šių aplinkybių papildomai įrodinėti dar ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis. Tačiau nesant teismo psichiatrinės ekspertizės išvados, teismas neturi teisės, remdamasis papildomomis įrodinėjimo priemonėmis, kurios išoriškai ir akivaizdžiai lyg ir leistų taikyti medicininį ir teisinį kriterijus, konstatuoti, kad asmuo yra neveiksnus. Atitinkama fizinio asmens būsena taip pat nesuteikia teismui teisės konstatuoti, kad asmuo serga psichine liga arba silpnaprotyste ir dėl to negali suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti. Susirgimą psichine liga turi teisę diagnozuoti atitinkamos srities gydytojas remdamasis galiojančia ligų klasifikacija (Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 1 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad šios ekspertizės išvados teismui nėra privalomos. Teismas gali su ja sutikti ar nesutikti, tačiau, tokios nesant, teismas neturi teisės priimti sprendimą pripažinti asmenį neveiksniu. Atkreiptinas dėmesys, kad neveiksnumo nustatymas yra ypač sunkus teisės į privatų gyvenimą ribojimas, tai asmuo gali būti pripažintas neveiksniu tik ypatingais atvejais. Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijoje Nr. R(99) 41, kurioje pateikti Pilnamečių neveiksnių asmenų teisinės apsaugos principai, yra įtvirtintas maksimalus veiksnumo išsaugojimo principas (principas 3). Vertinant asmens veiksnumą, turėtų būti atsižvelgiama į pakankamą šio asmens supratimą dėl sprendimo pasekmių svarbos. Asmens elgesio racionalumas, ekscentriškas elgesys ar elgesys, nukrypstantis nuo vyraujančių normų, taip pat nėra reikšmingi bylose, kuriose sprendžiamas klausimas dėl asmens pripažinimo neveiksniu.

Padavus aiškiai nepagrįstą pareiškimą teismui dėl fizinio asmens pripažinimo neveiksniu gresia bauda nuo 144 – 579 eurų, taip pat priteisiamos bylinėjimosi išlaidos. Toks teisinis reguliavimas yra nustatytas tam, kad asmenys nepagrįstai nesikreiptų į teismą su tokiais pareiškimais.